Naujausiame 2003 metais įsigaliojusiame Lietuvos Respubli­kos draudimo įstatyme yra išskiriamos dvi draudimo šakos: gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios draudimo grupės:

1. gyvybės draudimas;

2. sutuoktinio ir giminių draudimas;

3. gyvybės draudimas, susijęs su investiciniais fondais;

4. tontinos;

5. pensijų kaupimo veikla.

Tontinos kaip gyvybės draudimo šakos draudimo grupė – tai prieš kelis šimtmečius italo Lorenzo Tonti pasiūlytas draudimas. Draudėjas, sudaręs tontinų draudimo sutartį ir sumokėjęs įmoką, sulaukęs sutarto amžiaus gauna pa­pildomas pensijines išmokas.

Antroji Lietuvos Respublikos draudimo įstatymu išskirta draudimo šaka turi žymiai daugiau draudimo grupių. Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios draudimo grupės:

1.       draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;

2.       draudimas ligos atveju;

3.       sausumos transporto priemonių (išskyrus geležinkelio) draudimas;

4.       geležinkelio transporto priemonių draudimas;

5.       skraidymo aparatų draudimas;

6.       laivų (jūros ir vidaus vandenų) draudimas;

7.       vežamų krovinių draudimas;

8.       turto draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;

9.       turto draudimas nuo kitų rizikų;

10.   su sausumos transporto priemonių valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;

11.   su skraidymo aparatų valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;

12.   su laivų (jūrų ir vidaus vandenų) valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas;

13.   bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;

14.   kredito draudimas;

15.   laidavimo draudimas;

16.   finansinių nuostolių draudimas;

17.   teisinių išlaidų draudimas;

18.   pagalbos draudimas.

Pagrindiniai Lietuvos draudimo rinkos bruožai:

• sparčiai vystosi, turi didelį augimo potencialą;
• dominuoja ne gyvybės draudimas;
• vyrauja transporto ir turto draudimas ne gyvybės draudimo rinkoje bei kaupiamasis draudimas su garantuota palūkanų norma ne gyvybės draudimo rinkoje;
• labai koncentruota su pastovia koncentracijos mažėjimo tendencija;
• vyrauja užsienio kapitalas;
• aukštas vidutinis draudimo įmonių mokumo koeficientas;
• didėja draudimo tarpininkų vaidmuo.

Lietuvos draudimo rinkoje, priešingai nei įprasta pasaulyje, dominuoja ne gyvybės draudimo veikla – pasirašytos tiesioginio ne gyvybės draudimo įmokos 2005 metų I pusmetį sudarė 76,6 proc. visų pasirašytų įmokų. Ne gyvybės draudimo įmokos pasaulyje sudaro tik 43 proc. visų įmokų.

Lietuvos draudimo rinka yra labai koncentruota. Koncentracijos mažėjimo procesas, vykęs keletą pastarųjų metų, išlieka gyvybės draudimo rinkoje, tačiau ne gyvybės draudimo koncentracija pradėjo didėti 2005 metų I pusmetį:

• 3 didžiausios ne gyvybės draudimo įmonės pasirašė 60,7 proc. ne gyvybės draudimo įmokų (per pusmetį jų dalis padidėjo 5,7 proc. punktais);
• 3 didžiausios gyvybės draudimo įmonės – 70,6 proc. gyvybės draudimo įmokų (per pusmetį jų dalis sumažėjo 2,6 proc. punktais).

Gyvybės draudimo rinka

2005 m. rugsėjo 1 d. draudimo veiklą vykdė 8 gyvybės draudimo įmonės. Per 2005 metų I pusmetį draudimo įmonės pasirašė 124,7 mln. litų gyvybės draudimo įmokų, 16,5 proc. daugiau nei per tokį pat laikotarpį prieš metus. Per 2005 metų pirmąjį pusmetį draudimo įmonės apmokėjo 15,1 mln. litų gyvybės draudimo žalų, beveik tiek pat kiek ir prieš metus per tą patį laikotarpį, kai įmonės apmokėjo 15,6 mln. litų žalų.

Didžiąją gyvybės draudimo rinkos dalį užima trys gyvybės draudimo įmonės: UAB „Hansa gyvybės draudimas“, UAB „SEB VB gyvybes draudimas“ ir UAB „ERGO Lietuva gyvybės draudimas“. Joms kartu priklauso 70,6 proc. gyvybės draudimo įmokų.

Pensijų kaupimas

Pagal Pensijų kaupimo įstatymą gyvybės draudimo įmonės turi teisę vykdyti valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo (pensijų kaupimo) veiklą. 2005 metų birželio 30 d. pensijų kaupimo veiklą vykdė 5 gyvybės draudimo įmonės, kurios valdė 13 pensijų fondų.

Ne  gyvybės draudimo rinka

2005 m. rugsėjo 1 d. draudimo veiklą vykdė 17 ne gyvybės draudimo įmonių. 2005 m. liepos mėnesį 2 draudimo įmonės baigė savo draudimo veiklą: DUAB „INGO Baltic“ draudimo veiklos licencija buvo panaikinta.

Draudimas gali būti įvairiai skirstomas, todėl apsiribosiu paminėdama tik kai kuriuos skirtingose šalyse populiaresnius draudimo skirstymus ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme pateiktas draudimo klasifikacijas.

Draudimas yra skirstomas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudimo įmonės (draudikai) sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia. Kai kuriose šalyse, pvz., Rusijos Federacijoje, privalomuoju draudimu taip pat yra vadinami viešosios teisės normų reguliuojami draudimo teisiniai santykiai, betarpiškai įstatymo pagrindu atsirandantys tarp draudėjų ir valstybės (pvz., privalomasis keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų).

Daugelyje šalių yra naudojamas draudimo skirstymas pagal draudimo rizikos rūšį (į šakas ir grupes), pagal draudimo santykių organizavimo formą ( grupinio ir individualaus draudimo rūšys), pagal tai, į kieno interesų apsaugą yra orientuotas draudimas (atskiro žmogaus ir šeimos socialinių bei turtinių interesų ar verslo struktūrų interesų).

JAV yra išskiriamos šios draudimo rūšys, skirtos verslo struktūroms:

– nuo visų rizikų (draudikas paprastai atlygina nuostolius, atsiradusius dėl visų žinomų stichinių nelaimių ir griaunančio gamtos jėgų pasireiškimo);

– jūrų draudimas;

– civilinės atsakomybės draudimas;

– finansinių nuostolių draudimas (draudėjui – verslininkui atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl jo samdytų darbuotojų ( nesąžiningumo, nusikalstamo nerūpestingumo arba aplaidumo);

– negautų arba sumažėjusių pajamų (pelno) draudimas (atlyginami draudėjo – verslininko nuostoliai, kai dėl gaisro ar kitokių nelaimingų( atsitikimų nutrūksta gamyba ar technologinis ciklas).

Pagal draudimo įmonės (draudiko) įsipareigojimų pobūdį yra skiriamas nuostolių draudimas ir suminis draudimas. Pirmuoju atveju draudikas įsipareigoja atlyginti draudėjo dėl draudiminių įvykių ateityje patirsimus nuostolius, kurių dydis draudimo sutarties sudarymo momentu nėra žinomas. Prie suminio draudimo priskiriamos tos draudimo rūšys, kuriose draudikas pagal draudimo sutartį įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, išmokėti iš anksto sutartas pinigų sumas draudėjams ar jų paskirtiems asmenims (pvz., draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, gyvybės draudimas).

Vakarų Europoje draudimas skirstomas į asmens ir ne asmens draudimo rūšis. Lietuvos Respublikos teisės norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose draudimo teisinius santykius, laikantis reikalavimų, nustatytų ES draudimą koordinuojančiose direktyvose, draudimo įmonės (draudikai) Lietuvoje gali vykdyti tik vienos iš dviejų draudimo šakų – gyvybės arba negyvybės – grupių draudimą su tam tikromis išimtimis.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 4 str. nustato, kad draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Įstatymai numato, kad savanoriškasis draudimas yra vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) susitarimu, patvirtintu draudimo sutartimi. Privalomojo draudimo atveju, draudimo sutarties šalys neturi teisės tarpusavio susitarimu siaurinti draudiminės apsaugos ribų, nustatytų privalomojo draudimo rūšies taisyklėse.

Kai kurios draudimo rūšys tam tikrais atvejais užtikrina visiškai pašalinių asmenų interesus. Visų pirma tas yra pasakytina apie draudimą civilinės draudėjo atsakomybės dėl žalos tretiesiems asmenims padarymo. Šio draudimo objektu yra draudėjo turtiniai interesai, o paskirtis – apsaugoti draudėją nuo materialinių nuostolių, kurie neišvengiamai lydės draudėjo pareigą atlyginti tretiesiems, asmenims padarytą žalą. Antra vertus, asmuo, nukentėjęs nuo apsidraudusiojo šia draudimo rūšimi, įgauna galimybę pasinaudoti draudimo įmonės paslaugomis, kuri, neretai būdama finansiškai pajėgesnė už daugelį savo draudėjų, pakeičia juos kaip kaltąją šalį, atlyginant žalą ir efektyviai kompensuoja nukentėjusiojo asmens nuostolius. Taigi šis draudimas atlieka nukentėjusiųjų asmenų apsaugos funkciją ir kartu tarnauja socialiniams visuomenės poreikiams. Daugelyje šalių yra įstatymais įtvirtintas privalomasis civilinės atsakomybės draudimas tų asmenų, kurių veikla kelia visuomenei ar atskiriems jos nariams potencialią grėsmę.

Daugelyje užsienio valstybių privalomu yra pripažįstamas transporto priemonių savininkų (valdytojų) civilinės atsakomybės draudimas. Dar viena užsienio šalyse populiari privalomojo draudimo rūšis yra darbdavio civilinės atsakomybės draudimas, skirtas darbuotojų interesų apsaugai, kadangi darbdaviai privalo sudaryti savo darbuotojams saugias darbo sąlygas. Daugelyje šalių asmenims, norintiems užsiimti keleivių ar krovinių vežimo verslu, yra privalomas draudimas civilinės atsakomybės prieš keleivius ir už pervežamus krovinius.

Turto apsaugos priemonių parinkimas priklauso išimtinei turto savininko kompetencijai. Nepaisant to, viena iš turto apsaugos priemonių – būtent draudimas – kartais įstatymo leidėjų yra pripažįstama privaloma turto savininkui. Reikalavimas privalomai apdrausti savo turtą būna iškeliamas savininkui tuomet, kai šis ruošiasi tą turtą panaudoti savo prievolėms įvykdyti (pvz., įkeisti). Šiuo atveju draudimas turi apsaugoti visų pirma turto savininko kreditorių interesus.

Dar viena draudimo rūšis, skirta privačių interesų apsaugai, – tai draudimas nuo nelaimingų atsitikimų. Valstybė įpareigoja darbdavius apdrausti visus pas jį dirbančius asmenis nuo nelaimingų atsitikimų darbo metu. Ši privalomojo draudimo rūšis savo esme yra artima jau minėtam darbdavio civilinės atsakomybės draudimui. Tačiau nuo nelaimingų atsitikimų darbo metu apdraustas ir sužalotas darbuotojas (o jo žūties atveju ­paveldėtojai) gaus materialinę paramą beveik nepriklausomai nuo nelaimingojo atsitikimo darbe priežasčių. Tuo tarpu darbdavio civilinės atsakomybės draudimas apima tiktai dėl darbdavio kaltės įvykusius nelaimingus atsitikimus.

Automobilinės kėdutės vaikams