Draudimo ištakos siekia žilą senovę. Nuo pačių seniausių laikų žmonės norėjo padidinti savo saugumą, apsaugoti save, savo aplinką bei turtą. Biblijoje randame pasakojimų apie tai, kaip buvo kaupiamos atsargos nederliaus ar karo metui. Senovės miestų gyventojai laikė tikslinga mokėti tam tikrą mokestį, kad derlingais metais būtų sukauptos atsargos bado ar miesto apsupties laikotarpiui. Bendro rezervo ar fondo samprata formavosi žmonių sąmonėje nuo pačių seniausių laiką.
Draudimo bendrovių atsiradimą skatino dar viduramžiais prasidėjusi “prekybos revoliucija”. Tobulėjant susisiekimo priemonėms ir daugėjant geografinių atradimų, atsirado galimybė, o kartu ir poreikis plėsti prekybinius ryšius su vis tolimesniais pasaulio kraštais. Iš Europos, pirmiausia iš Viduržemio jūros baseino šalių, laivai ar kupranugarių vilkstinės keliaudavo į tolimiausius kraštus parsivežti egzotiškų prekių. Dažnos laivų katastrofos, piratų antpuoliai, epidemijos ir kitos nelaimės kėlė nuolatinę riziką ir darė tokias ekspedicijas nepatrauklias. Žmonėms, įdedantiems savo lėšas į tokio pobūdžio verslą, atrodė tikslinga, kad tarpusavyje būtų pasidalinta kelionėse patiriama rizika. Daug saugiau bus tuo atveju, kai nė vienas iš investitorių nepraras viso savo turto, jei, tarkim, paaiškės, kad vienintelis iš kelionės negrįžęs laivas yra būtent jo. Siekimas išvengti rizikos, slypinčios vandenyje, buvo vienas svarbiausių stimulų kurti pirmąsias draudimo bendroves.
Kitas rizikos šaltinis, skatinęs draudimo verslo plėtrą, buvo dažnai kylantys gaisrai. Jie ypač keldavo rūpesčių, nes sunaikindavo gyvenamuosius ir ūkinius pastatus, sandėlius su juose esančiomis prekėmis ar kitu turtu, pridarydavo daug kitokių nuostolių. Neretai gaisrai nusiaubdavo kelis klestinčio miesto gyvenamuosius kvartalus, kartais – net ir ištisus miestus. Dėl to atsirado draudimas nuo ugnies.
Toliau plečiantis draudimo verslui, buvo pradėtas drausti sausumos transportas, gyvuliai, pasėliai ir kt. Svarbi vieta draudimo istorijoje skiriama gyvybės draudimui. Vystantis tikimybių teorijai, atsirado galimybė moksliškai pagrįsti gyvybės draudimo tarifus. Remiantis mirtingumo statistika, imta sudarinėti specialias funkcijas, vadinamas mirtingumo lentelėmis.
Galima pastebėti, kad nuo seniausių laikų buvo praktikuojami du neigiamus rizikos padarinius švelninantys būdai:
- pirma, kuriamos įmonės, kurių investitoriai bendrai dalydavosi ir pelną, ir nuostolius;
- antra, kuriamos įmonės, kurios už tam tikrą išankstinį mokestį prisiimdavo kelionių ar kitokią riziką, pavyzdžiui, mokestis buvo imamas už kiekvieną kelionės dalyvį, o kompensacija išmokama tik patyrusiajam nelaimę.
Tokios įmonės ir buvo draudimo bendrovių prototipai. Taigi atsakomybę bendrai prisiimančios įmonės ir draudimo bendrovės tarpusavyje nekonkuravo, o vienos kitas papildė.